2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Tiesiog pelėdos.


     


 
 
 
 
Ši diena laukia tavęs: tavo linksmo klegėjimo, tavo besišypsančių akių, atviro ir nuoširdaus džiaugsmo tuo, ką matai aplink.
 
 
 
 
 
Pabūki vaiku. Pasėk savyje išmintį, kurią išaugintum lyg medį...





Sustabdytos ryto akimirkos. Šerkšnas ir saulėje žėrinti kūrinija.
 
 
 
 
 
 
 
O visai tyčia - atskridusi mano pelėda. Vaikai ją pavadino Karameline Vanile.
2013 gruodis.
 Siuvinėta ant balto lino ( 14 count)  12 spalvų. Schema: Anos Dubrovskajos (rusaitė). Autorės "namučiai" internete: http://anethka.gallery.ru/
Originalas autorės.



Karamelinė Vanilė
 
Karamelinė Vanilė išskrido pas dukterėčią Gretą.
 
Ir dar pridėsiu skirtukus prie pelėdų temos:






 















Pelėdomis ir baigsime šiuos metus.


... tiesiog pagalvėlių metai...

       Kaskart baigusi siuvinėti darbą, jo apipavidalinimui šiais metais dažniausiai  rinkausi pagalvėlę. Tiesiog net nesmagu būdavo pasakyti, kad tai ir vėl yra pagalvėlė. Nuobodu? - ne man. Nereikalinga?- irgi ne man. Taigi minusų šiuo atveju nerandu, o kažkaip įvardinti pagalvėlių pasirinkimą reikia, tiesa? Pateisnčiau save.
       Svarsčiau. Mąsčiau. Ir vis gi man visai netyčia akyse ėmė bėgioti juodos avelės Kęstučio Kasparavičiaus baltose lankose. Leisiu sau pacituoti trumpą istoriją iš knygelės "Apie daiktus".

 

PAGALVĖ

       Visi sako, kad geriausias žmogaus draugas yra šuo. Bet Pagalvė irgi labai gera draugė. Tiesa, ji  negali aplaižyti tavęs liežuviu ir nepasitinka džiugiai, kai pareini namo.
        Bet į ją galima įsikniaubti ir paverkti, kai pasidaro labai liūdna. Pagalvė visada tave švelniai apkabins, priglaus ir nuramins. Ji minkšta ir švelni tarsi baltas debesėlis danguje.
        Pagalvė labai gera migdytoja. Vakare, vos tik atsiguli į lovą ir padedi galvą ant Pagalvės, išgirsti migdančią pasaką. Pagalvės balsas tylus ir maloniai kutenantis. Ji šnibžda tau į ausį tol, kol užmiegi. Pasakos pradžią visada atsimeni, o pabaigos  - ne. Kadangi užmiegi.
        Atėjus rytui, kai reikia keltis, labai sunku išsiskirti su Pagalve. Ji tiesiog nenori paleisti iš savo mielo glėbio.
       Tik mama to nesupranta. Jai atrodo, kad visi mes paprasčiausiai tingime keltis.

       Taigi dabar suprantate, kodėl man šiais metais taip norėjosi draugauti su PAGALVĖMIS? Ir jomis dalinausi su draugais.

2013 gegužė

2013 liepa
2013 rugpjūtis

Mano tik siūta. (siuvinėta vienos šiaulietės moters ) 2013 liepa.
 
2013 rugpjūtis

2013 lapkritis

 
Taigi 6 pagalvėlės seka migdančias pasakas ne tik mūsų namuose...  


 




2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Baltos lankos, juodos avys (tęsinys)

10. Kate Jacobs „Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas“.

 Apie autorę: Kate Jacobs rašytojos svetainė. Kate Jacobs – žurnalistė ir redaktorė, dalinanti darbo laiką tarp Niujorko ir Los Andželo.Be kitų leidinių, ji dirbo „Redbook“, „Working Woman“ ir „Family Life“ žurnaluose.


Knygos anotacija:

„Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas“ — pirmasis Kate Jacobs romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie moterų draugystę. Džordžija- vieniša mama, auginanti dvylikametę dukterį Dakotą, ir nedidelės verpalų krautuvėlės Aukštutiniame Manhetene savininkė. Moterys penktadienio vakarais renkasi jos krautuvėlėje pasitarti dėl mezgimo projektų, paplepėti apie savo meilės ir gyvenimo reikalus... ir taip nejučia susikuria Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas. Tada netikėtai, po daugelio metų, pasirodo Dakotos tėvas, jos buvusi geriausia draugė Ket, kuriai apkarto prabangus gyvenimas. Ir viskas apvirsta aukštyn kojom...


 
                Ievos Pupeikytės ( nuoroda į psl. ) straipsnis labai tiksliai nusako knygos siužetą, pagrindinę mintį.
„Knygoje vaizduojamas neformalus mezgimo klubas. Viena klubo narė atsiveda draugę, kita – kaimynę, pažįstamą ir taip kuriama dvylikos moterų draugija, – apie knygos turinį pasakojo redaktorė Bronė Balčienė. – Moterys pradeda draugauti, dalinasi savo gyvenimiška patirtimi ir siekiais“.
Niujorke, komunikacijų, finansų ir mados skruzdėlyne, merginos vaikšto gatvėmis dėvėdamos garsiausių dizainerių drabužius, o klubo moterys mezga, ir šis užsiėmimas joms leidžia atsipalaiduoti.
Moterys kiekvieną penktadienį susirenka verpalų krautuvėlėje, kurios savininkė – Džordžija Volker, vieniša mama, auginanti dukrą Dakotą. Mezgimo metu, gurkšnojant kavą ir valgant sausainius, pradeda kurtis draugystė. Vėliau ji išsivysto į tokius santykius, kai moterys padeda viena kitai gyventi.
Pasak vertėjos Virginijos Jakutienės, knygos skyriai prasideda mezgimo intarpais: į rankas paimamas virbalas, užneriama akis, toliau reikia nerti kitas, išmesti pirmą eilę, – tai aliuzija į gyvenimą. Knyga nėra sentimentali, ji be galo miela, lengvas stilius, įdomūs personažai, turintys savo gyvenimo linijas.
„Pagrindinė knygos mintis: kad ir kas gyvenime nutiktų, nepasiduokite, dairykitės aplinkui, yra žmonių, galinčių padėti įveikti sunkumus“, – prisimindama herojės Džordžijos kovą su liga, pasakojo V. Jakutienė.
„Penktadienio vakaro mezgimo klubas“ įkvėpia nenuleisti rankų, gyventi, būti savimi, išlaikyti orumą bei savigarbą. Pagrindinę veikėją palaužia liga, tačiau knygos pabaiga spinduliuoja optimizmu, nes atsiranda žmonių, tęsiančių mezgimo salono savininkės darbą. Viskas lieka, moterų draugystė taip pat.
Knygos viršelis patraukia dėmesį ryškia siūlų iliustracija. Kaip teigė dailininkė Marija Marcelionytė, jai buvo kilusi pirminė idėja išmegzti Niujorko siluetą ir pagrindinius simbolius – dangoraižius.
„Vis dėlto, perskaičius kelias ištraukas, supratau, kad tokia mintis knygai visai netiks. Jos centrinė figūra – žmonių tarpusavio santykiai, – apie tai, kaip gimė viršelio idėja, pasakojo dailininkė. – Taigi pasirinkau seną močiutės skarą, kuri kartu su siūlais nufotografuota ant tarsi sulipdytos antikvarinės kėdės“.
Iš padarytų devynių šimtų kadrų atrinkti tik keturi, kuriais iliustruotas knygos viršelis.
„Penktadienio vakaro mezgimo klubas“ netyčia lyg primena – nėra nieko šiltesnio už draugystę ir rankų darbo kūrybą. Archajinio užsiėmimo neatstos jokie masinės gamybos produktai.
„Kiekvienas mezgimas turi dvi puses: viena yra toji, kurią mes rodome pasauliui, kaip ir gyvenime, o kita – išvirkščioji, kuri yra prie kūno. Tai tikrasis gyvenimas. Koks jis bebūtų, vis tiek artimas“, – apie knygą ir mezgimo tradiciją kalbėjo vertėja V. Jakutienė
 
 "Džordžijos (pagrindinės veikėjos) artimiausios draugės, pasiūlo įkurti mezgimo klubą. Knygos autorė labai gražiai vaizduoja šių moterų santykius. Anita, Džordžijos ir Dakotos globėja - išmintingumo simbolis. Tikriausiai kiekviena moteris norėtų turėti tokią draugę, kurios užtenka vien žvilgsnio, kad žinotum ką pasirinkti, kaip atsakyti ar tiesiog patylėti. Šioje draugystėje nesvarbus net amžiaus skirtumas.
Mezgimo klubui priklausė įvairių specialybių moterys, kurias vienijo siūlai, raštai ar tiesiog noras pabūti draugių kompanijoje, tai teisės studentė, mokslininkė, būsima kino kritikė.
Kai į Džordžijos Volker gyvenimą grįžo Džeimsas, Dakotos tėvas, romanas tampa intriguojančiu. Dar didesne intriga tampa ir Ket, Džordžijos suolo draugės, pasirodymas, kuri prieš daug metų labai įskaudino pagrindinę kūrinio veikėją.
Džordžija pasimetusi, pykstanti, nerandanti atsakymo, kodėl į jos ramų gyvenimą grįžo šie du ne(be)mylimi žmonės. Ar meilė gali atgimti? Kiekvienas skyrius pradedamas apie mezginius, o gal gyvenimą?
Kiekviena mezgėja turi neužbaigtą megztinį. Maišelis su gabliukais ir detalėmis, užkištas ir niekad nebepaimamas. Kodėl? Pasikeitė mada? Pasikeitė metų laikas? Jei būtų taip, tuos į gabalus ir panaudotum siūlus naujam drabužiui. Bet ne, kažkokia slapta viltis verčia svajoti, kad vieną dieną padarysi taip, kaip reikia, kad grįši, paimsi mezginį ir galiausiai užbaigsi jį teisingai...
Romanas „Penktadienio Vakaro Mezgimo klubas“ yra apie drąsias ir svajojančias moteris, apie jų tvirtą draugystę. Žingsnis po žingsnio autorė skaitytoją sugeba įtraukti į mezginių pasaulį."

Vitalija Bernotienė   nuoroda į straipsnį
 
 
Pagal šią knygą 2010 m. sukurtas filmas (Sarah Jessica Parker, Uma Thurman ir Julia Roberts).

11. Jodi Picoult "Paprasta tiesa".

Apie autorę: gimė 1966-05-19 Amerikoje. Jos knygos parduotos daugiau nei 14 mln. tiražu.

Rašytoją pirmąją istoriją parašė, kai jai buvo tik penki metai. Studijavo filologiją  Prinstono universitete ir jį baigė. 1987 m. Magistro laipsnį gavo Harvardo universitete.

Besimokydama pinigų užsidirbdavo redaguodama įvairius vadovėlius. J.Picoult susituokė su Tim Van Leer su kuriuo susipažino universitete. 2003 m. buvo apdovanota New England Book Award prizu už kūrybą.
 Knygos anotacija: 

Amišų fermoje rastas negyvas kūdikis, kurio nužudymu kaltinama netekėjusi šios bendruomenės narė          18-metė Keitė Fišer. Ir nors įrodymai bei medicininiai tyrimai aiškiai rodo, kad neišnešiotą kūdikį pagimdė būtent Keitė, pastaroji neigia savo kaltę ir tvirtina niekada negimdžiusi ir tuo labiau nieko nežudžiusi. Merginai gresia suėmimas ir įkalinimas, tad vienintelė jos viltis – tolima giminaitė, sumani ir energinga gynybos advokatė Elė Hatavei. Tačiau norint iki teismo likti laisvėje, reikia atsakomybę už Keitę prisiimančio asmens, galinčio prižiūrėti įtariamąją kiaurą parą. Artimiesiems atsisakius tai daryti, Elė sutinka apsigyventi pas amišus, žmones, gyvenančius pagal savus moralės ir religijos dėsnius  ir savaip suvokiančius teisingumą. Ir nors daugelis neabejoja Keitės kaltumu, tiesa nėra jau tokia paprasta, kokia atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Kūrinio dėmesio centre dviejų skirtingų kultūrų – pragmatiškos ir atviros amerikiečių bei nesavanaudiškos ir izoliuotos amišų – susidūrimas, teikiantis pasakojimui netikėtų įtampos posūkių, daugybę įžvalgų apie gyvenimą, tikėjimą, pareigą ir atleidimą. Šį kartą rašytoja atsisako įprastų jos kūrybai penkių skirtingų požiūrių į tą patį įvykį ar problemą ir apsiriboja viena veikėja, advokate Ele Hatavei. Elė – siekianti tobulybės, pratusi imtis iniciatyvos ir linkusi pakreipti įvykius savo naudai moteris. Pradžioje ji nenori ginti Keitės, įtariamos kūdikio nužudymu, nes pati desperatiškai trokšta susilaukti vaiko ir net mintis apie vaikžudės gynimą jai nepriimtina. Tačiau kurį laiką pagyvenusi amišų bendruomenėje ir pabendravusi su Keite bei jos artimaisiais, Elė keičia savo išankstinę nuomonę, supratusi, „kad ateityje visada atsiras kas jai pagelbėtų, jeigu ji sukluptų ar atsitiktų kokia bėda“. Pradžioje jai sunku suprasti amišus ir ginti Keitę, nes amerikiečių kultūra skatina individualumą, o amišai itin giliai tiki bendruomeniškumu. Jų visuomenės esmė – vienodumas. Skirtingumas reiškia gėdą, atstūmimą, nesėkmę, tad taisyklė čia viena: visada aplink yra kitų, svarbesnių už tave. Štai kodėl religingiems amišams svarbiausia Jėzus, antroje vietoje kiti bendruomenės nariai ir tik paskiausia jie patys bei jų norai. „Negali gyventi neduodamas“ – toks pagrindinis jų moralės principas. „Jums svarbiausia – išsiskirti iš kitų. Kuris protingiausias, turtingiausias, geriausias. Mums svarbu priešingai – būti kaip visiems“, – teigia įtariamoji Keitė. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos ir Ordnung – bažnyčios taisyklių, kurios draudžia vairuoti automobilius, naudotis traktoriais, telefonais, televizoriais ir kitais techninės pažangos išradimais. Jie nemoka jokių mokesčių Amerikos valdžiai, tačiau nieko iš jos ir nereikalauja. Amišai pasisako prieš bet kokį fizinį smurtą ir atsisako tarnauti JAV kariuomenėje. Jie nevartoja svaigalų, stengiasi nemeluoti, o gyvenimo pagrindu laiko sunkų fizinį darbą. Rašytoja juos vadina „šventaisiais“ arba „žemėn nužengusiais angelais“. Patys amišai teigia, kad visi šie apribojimai saugo žmogaus asmenybę bei bendruomenės darną.
Šiame kūrinyje itin sumaniai nagrinėjami kultūrinio identiteto paieškų bei pačios identiteto sąvokos klausimai, kuriuos skirtingai suvokia ir traktuoja amerikiečiai ir taip vadinami „paprastieji“ žmonės amišai. Jeigu Amerikos teismuose įtariamieji norėdami išvengti bausmės visais įmanomais būdais siekia įrodyti savo nekaltumą, tai amišų atveju viskas yra kitaip, „nes jų prigimčiai svetima kovoti“. Dėl ilgamečių bažnyčios Ordnung normų ir taisyklių jie nesipriešindami prisiima kaltę ir nustatytą bausmę, net jei tas prasižengimas yra labai abejotinas ar galutinai neįrodytas. Tokiu atveju išpažinę savo „kaltę“ ar buvusį „pažeidimą“ amišai tikisi gauti bažnyčios ir bendruomenės atleidimą ir gali vėl grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau toks mąstymas visiškai netinka pasaulietiniams teismams. Štai kodėl advokatės Elės ir kaltinamosios Keitės požiūriai į tą pačią problemą yra tokie skirtingi. Jeigu Elei svarbiausia įrodyti teismui savo klientės nekaltumą, tai Keitei nekaltumo ir kaltės samprata yra ne tokia svarbi kaip išpažintis ir atleidimas. „Juk pamelavusi ten, kad išsigelbėčiau, čionai sugrįžti nebegalėsiu, nors melas man padėtų išsaugoti laisvę“, – teigia ji.
Nepaisant kiek ištęsto teisminio proceso ir gausių medicininių terminų, neabejotinai tarnaujančių kūrinio tikroviškumui sustiprinti, romanas yra nepaprastai informatyvus ir parašytas puikia, vaizdinga kalba, kuria pagrįstai garsėja neprilygstama pasakotoja Jodi Picoult. Perskaičius šį kūrinį imi geriau suprasti amišus, žmones, norinčius taikiai gyventi pagal savas taisykles bei savus moralės dėsnius. Kuo toliau nuo begalinio triukšmo, harmonijoje su gamta, toli nuo išmaniųjų technologijų, keičiančių tiesioginį bendravimą. Toli nuo melo, veidmainiškos politikos ir kitų šio amžiaus „vertybių“, kuriose mes taip sėkmingai tarpstame jau daugelį metų; seniai pamiršę nuoširdumą, dvasingumą ir paprastą tiesą. Tiesą, kuri nėra jau tokia paprasta, kaip mums kartais gali atrodyti...

Straipsnis: čia



 

"Pelėdiškoji išmintis"

Anzelmas Matutis

TUOJ IR RYTOJ

Trys vaikiukai pelėdžiukai
Sutūpė į pušį
Ten visokių mokslų mokė
Juos pilka motušė.

Parašykime ant lapo
A ir B vaikeliai
Man mamyte skauda snapą
Man nagelį gelia.
Nerašykim mama tuoj
Parašysime rytoj.

Tai skaitykime
Pasakė motina pilkoji
Man mamyte skauda akį
Man mamyte, koją
Neskaitykim, mama, tuoj
Paskaitysime rytoj.

Atnešė pelėda pelę,
Nusileido į pušelę.
Pelėdžiukai net pašoko,
Duok, mamyte, pelę tuoj,
Bet dabar pilka mama
Šūkteli nulėkdama:
Pelę gausite rytoj.

Nedrąsiai, pamažu, ims tiksėti žiema. Pelėos? :ech: Kažkam jos vis dar mielos, kažkam įgrisusios, o dar kažkam primenančios praėjusias Pelėdų Kalėdas. O man jos vis dar patinka. Vaikų kasdienės frazės, prasidedančios arba pasibaigiančios žodeliu "...rytoj"... Išties tai yra tiek daug minčių savyje talpinantis žodis. RYTOJ. Galėčiau dar daug filosofuoti, mintyti, moralizuoti pirmiausia sau, bet... nepasakyta mintis yra neišsemiama gelmė ir ji kiekvienam kitokia. Štai kas yra žavu. Ir šios pelėdos yra kitokios nei jas įsivaizdavo jos autorė rusaitė Malina Kolina.
Pagalvėlė (40 x 40 cm) siūta iš lino su 14 x 31 cm pelėdų intarpu. Siuvinėta ant Aida 16 dvidešimčia spalvų. Siuvinys dekoruotas 2 spalvų lininių nėrinių juostelėmis ir metaline pelėdžiuke.
Taigi pelėdos jau nutūpė su savo išmintimi, kuria visus šiuos metus kartojau lyg maldą... juk rytojaus gali ir nebūti. Jos visus metus diktavo savo išmintį. Ir štai dabar, baigiantis (o gal ir ne?) pelėdomanijai (pasiskraidžiusios po platų pasaulį), žaviosios plunksnuotės nutupia mano lininėje pagalvėlėje.

 
 

2013 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Dovana Gabrielei

O šįsyk parodau bendrą mano ir dukros darbą. Pats pirmasis Aušrinės siuvinėtas paveiksliukas (60 - 70 % jos savarankiško darbo). Žinant, kokia bendraujanti ir nenustygstanti vietoje mano mergaitė, tai šis darbas jai buvo metų pasiekimu(nors siuvinėjom apie 2 -3 savaites), pareikalavęs begalės pastangų ir kantrybės. Šiuo metu į siuvinėjimą net nežiūri, bet tikiuosi, kad praeis. Labai norėčiau, kad ateityje susidraugautų su adata ir ja tapytų paveikslus, nes kruopštumo užtenka, vadinasi, gali... jeigu draugės nerašytų sms, nebelstų į duris ir visaip kaip neviliotų, tada būtų žymiai ramiau, lengviau susikaupti... Aš džiaugiuosi, kad jai pakako užsispyrimo. Beje, paveiksliuką išsirinko pati. Gaila, kad pirmasis darbelis iškeliavo pas jos geriauisą draugę Gabrielę kaip dovana 10 metų Jubiliejaus proga. Tiesa, mokytoja (aš) buvau reikli savo mokinei (dukrai), nes reikalavau siuvinėti pagal visas taisykles (kaip tvirtinti siūlą, kaip slėpti, ir kad visi siūlai blogoje pusėje turi būti vienos krypties, ir tai manau kažkiek atmušė ūpą... atleiskit man, bet aš jau tokia esu - reikli kitiems ir dar reiklesnė, griežtesnė sau.








Tiesa, įteikta rugpjūčio 21 d., nors tikrasis gimtadienis buvo 20 d. Šventė prasidėjo Druskininkų vandens pramogų parke, tęsėsi Gabrielė sode, todėl buvo dėl ko stengtis :-D.

Pagalvėlių duetas "Jam ir Jai"

Tai greičiausiai paskutinis vasaros darbas, skirtas arbatos gurmanei.
Pagalvėlė, skirta vyrams, pagaliau sulaukė savo moters :yahoo: :D_ Taigi jūsų dėmesiui pagalvėlių duetas, kurį pavadinau "Jam ir Jai". Pagalvėlės dydis: 40x40 cm, siuvinėta 2 spalvų DMC siūlais ant Aida (16 count). Originalioje schemoje buvo tik kavos pupelės, todėl teko pačiai "susikurpti" arbatos lapelių šakutę. Kaip man pavyko - spręskite jūs :% .
 Primenu kuo viskas prasidėjo. čia



 

2013 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

Baltos lankos juodos avys (tęsinys )

9. Marina Nemat "Teherano kalinė. Vienos moters išgyvenimo istorija".

Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.

Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“
Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.

"Baltų lankų" serija "Tikrosios patirtys" skirta autentiškiems žmonių išgyvenimams. Ta dokumentinės istorijos, pasakojimai, kurie mus sieja, nes kalba apie mus ir tuos, kurie šalia.

Apie autorę: Marina Nemat gimė 1965 Teherane, Irane. Po Islamo 1979 Revoliucijos, ji buvo suimta šešiolikos metų amžiaus ir praleido daugiau kaip dvejus metus Evine, politinių kalinių kalėjime, Teherane, kur ji buvo kankinta ir buvo labai arti šalia egzekucijos. Ji atvyko į Kanadą 1991m.. 2007m. jos memuarai, gyvenimas Irane, Teherano Kalėjime pirmą kartą publikuoti Kanadoje  ir 28 kitose šalyse, ir tapo tarptautiniu bestseleriu. 2007m. Marina gavo inauguracinį Žmogaus Orumo Apdovanojimą iš Europos Parlamento, o 2008 - prestižinį Grinzane Prizą Italijoje. 2008/2009, ji buvo Aurea Bičiulis Toronto Massey Kolegijos universitete, kur ji parašė savo antrą knygą "After Tehran: A Life Reclaimed", kuri buvo publikuota Penguin Canada  2010. Jos svetainė: Marina Nemat


Ištraukos iš knygos:  "Kartais mirtis yra sunki, bet ji near bloga ar baisi.Tai tarsi kelionė pas Dievą, o kadangi žmonės paprastai miršta tik kartą, jie nežino ten kelio, todėl aš juos palydžiu "(Mirties angelo pokalbis su Marina, po bobulė mirties.)
"-Kodėl niekas nieko neklausia apie mano pastaruosius dvejus metus? - pasiteiravau jos.
_Atsakymas labia paprastas.Mes bijome klausti, nes bijome žinoti. Man atrodo, jog tai kažkokia natūrali savigyna. Gal jeigu apie tai nekalbėsime ir apsimesime, kad tai niekada neįvyko, viska ims ir pasimirš.
Tikėjausi, kad grįžus namo gyvenimas ir vėl taps paprastas, bet taip nebuvo. Nekenčiau tos tylos aplink save. Norėjau jaustis mylima. Bet kaip meilė gali ateiti per tylą? Tyla ir tamsa panašios: tamsa - yra šviesos nebūtis, o tyla - tai garso ir balsų nebuvimas. Kaip gyventi, kai aplink tave toks abejingumas?"

Man tai buvo labai emociškai sunki knyga, bet ne mažiau įdomi ir sukrečianti. Aš manau, kad tai stipriems žmonėms skirta autobiografija, kuri leidžia suvokti, koks vienintelis ir nepakartojamas yra gyvenimas ir kokia laiminga esi tu jame... Labai rekomenduočiau paskaityti.