9. Marina Nemat "Teherano kalinė. Vienos moters išgyvenimo istorija".
Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“
Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.
"Baltų lankų" serija "Tikrosios patirtys" skirta autentiškiems žmonių išgyvenimams. Ta dokumentinės istorijos, pasakojimai, kurie mus sieja, nes kalba apie mus ir tuos, kurie šalia.
Apie autorę: Marina Nemat gimė 1965 Teherane, Irane. Po Islamo 1979 Revoliucijos, ji buvo suimta šešiolikos metų amžiaus ir praleido daugiau kaip dvejus metus Evine, politinių kalinių kalėjime, Teherane, kur ji buvo kankinta ir buvo labai arti šalia egzekucijos. Ji atvyko į Kanadą 1991m.. 2007m. jos memuarai, gyvenimas Irane, Teherano Kalėjime pirmą kartą publikuoti Kanadoje ir 28 kitose šalyse, ir tapo tarptautiniu bestseleriu. 2007m. Marina gavo inauguracinį Žmogaus Orumo Apdovanojimą iš Europos Parlamento, o 2008 - prestižinį Grinzane Prizą Italijoje. 2008/2009, ji buvo Aurea Bičiulis Toronto Massey Kolegijos universitete, kur ji parašė savo antrą knygą "After Tehran: A Life Reclaimed", kuri buvo publikuota Penguin Canada 2010. Jos svetainė: Marina Nemat
Ištraukos iš knygos: "Kartais mirtis yra sunki, bet ji near bloga ar baisi.Tai tarsi kelionė pas Dievą, o kadangi žmonės paprastai miršta tik kartą, jie nežino ten kelio, todėl aš juos palydžiu "(Mirties angelo pokalbis su Marina, po bobulė mirties.)
"-Kodėl niekas nieko neklausia apie mano pastaruosius dvejus metus? - pasiteiravau jos.
_Atsakymas labia paprastas.Mes bijome klausti, nes bijome žinoti. Man atrodo, jog tai kažkokia natūrali savigyna. Gal jeigu apie tai nekalbėsime ir apsimesime, kad tai niekada neįvyko, viska ims ir pasimirš.
Tikėjausi, kad grįžus namo gyvenimas ir vėl taps paprastas, bet taip nebuvo. Nekenčiau tos tylos aplink save. Norėjau jaustis mylima. Bet kaip meilė gali ateiti per tylą? Tyla ir tamsa panašios: tamsa - yra šviesos nebūtis, o tyla - tai garso ir balsų nebuvimas. Kaip gyventi, kai aplink tave toks abejingumas?"
Man tai buvo labai emociškai sunki knyga, bet ne mažiau įdomi ir sukrečianti. Aš manau, kad tai stipriems žmonėms skirta autobiografija, kuri leidžia suvokti, koks vienintelis ir nepakartojamas yra gyvenimas ir kokia laiminga esi tu jame... Labai rekomenduočiau paskaityti.
Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“
Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.
"Baltų lankų" serija "Tikrosios patirtys" skirta autentiškiems žmonių išgyvenimams. Ta dokumentinės istorijos, pasakojimai, kurie mus sieja, nes kalba apie mus ir tuos, kurie šalia.
"-Kodėl niekas nieko neklausia apie mano pastaruosius dvejus metus? - pasiteiravau jos.
_Atsakymas labia paprastas.Mes bijome klausti, nes bijome žinoti. Man atrodo, jog tai kažkokia natūrali savigyna. Gal jeigu apie tai nekalbėsime ir apsimesime, kad tai niekada neįvyko, viska ims ir pasimirš.
Tikėjausi, kad grįžus namo gyvenimas ir vėl taps paprastas, bet taip nebuvo. Nekenčiau tos tylos aplink save. Norėjau jaustis mylima. Bet kaip meilė gali ateiti per tylą? Tyla ir tamsa panašios: tamsa - yra šviesos nebūtis, o tyla - tai garso ir balsų nebuvimas. Kaip gyventi, kai aplink tave toks abejingumas?"
Man tai buvo labai emociškai sunki knyga, bet ne mažiau įdomi ir sukrečianti. Aš manau, kad tai stipriems žmonėms skirta autobiografija, kuri leidžia suvokti, koks vienintelis ir nepakartojamas yra gyvenimas ir kokia laiminga esi tu jame... Labai rekomenduočiau paskaityti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą