2014 m. vasario 6 d., ketvirtadienis

Baltos lankos, juodos avys (tęsinys).

Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų,

žadina geriausius troškimus,

           ugdo protą ir sušildo širdį.          

                                                  (V. M. Tekerejus)

 
Galiu pasidžiaugti praėjusių metų perskaitytų knygų sąrašu. Kitiems tai neatrodytų daug, bet man - jau šis tas (nes knygų skaitymas yra ne vienintelis mano pomėgis). "Kalėdinį megztinį" jau įsigijau http://www.zmoniuknygos.lt/ knygynėlyje. Dar turiu keletą norų papildyti savo asmeninę biblioteką tikrai vertingomis knygomis.

 Taigi naujuosius metus pradedu tęsiniu :-)


12. Jodi Picoult. TRAPUMAS.


 
 Šešiametė Šarlotės ir Šono O’Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis – dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyksta – stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O’Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę – kartu ir Šarlotės geriausią draugę – kalta dėl to, kad nenustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save… ("Kitaip negu anoreksija, kuri kyla iš noro būti tobulai, bulimija randasi iš neapykantos sau. Ironiška -  pjaustymasis nėra bandymas nusižudyti; tai įtampos mažinimo būdas, jei kitaip nebeįstengiama valdytis. [...] Man sunku buvo net įsivaizduoti, koks jausmas gyventi namuose, kur potekstėje nuolat kartojama žinia, kad dukterys, neatitinkančios reikalavimų, neturėtų egzistuoti." )
 
Nepaprastai įdomi knyga. Daug medicininių faktų apie nebaigtinę osteogenezę praplėtė mano akiratį. Deja, ši istorija nėra iš tų, kurios  su laiminga pabaiga. Nors teismas laimėtas, tačiau Šarlotė neteko ne tik savo draugės Rys Paiper, bet ir savo mažosios Vilou (ji nuskendo)... o kur dar nebesugrąžinamas ryšys su vyresnėle Amelija, pagaliau prarastas laikas su savo vyru Šonu?... Taigi gyvenime tenka dažnai rinktis. Ir kas pasakys, kaip pasielgtumei tu tokioje situacijoje... Niekada negali teisti žmogaus, lygiai taip pat, kaip ir beatodairiškai pasitikėti juo. ( "Vienas dalykas -padaryti klaidą;  visai kitas - ir toliau lygiai taip pat klysti. Žinojau, kas būna, kai leidi sau su kuo nors per daug suartėti,kai patiki, kad tie žmonės tave myli. Tu nusivili. Psikliauk kuo nors - ir gali iškart tikėtis, kad tave sutraiškys, nes kai tau labiausiai reikės, tų žmonių nebus."
    Labai daug išminties ir gyvenimo tiesų, o be jų ir realūs kepinių receptai. Vienas tokių - tai

Lipnios bandelės sekmadienio rytui

Tešlai:
3 3/4 stiklinės miltų
1/3 stiklinės cukraus
1 arbatinis šaukštelis druskos
2 pakeliai gyvų sausų mielių
1 stiklinė pakaitinto pieno
1 kiašinis
1/3 stiklinės minkšto sviesto
 
Karamelei
3/4 stiklinės tamsaus rudojo cukraus
1/2 stiklinės nesūdyto sviesto
1/4 stiklinės nestipraus kukurūzų sirupo
3/4 stiklinės karijų riešutų puselių
 
2 valgomieji šaukštai lydyto sviesto
 
Įdarui
1/2 stiklinės kapotų karijų riešutų
2 valgomieji šaukštai cukraus
2 valgomieji šaukštai rudojo cukraus
1 arbatinis šaukštelis cinamono
 
Dideliame dubenyjesumaišykite 2st. miltų, 1/3 st. cukraus, druską ir mieles. Supilkite pakaitintą pieną, įmuškite kiaušinį, sudėkite 1/3 st. sviesto ir nedideliu greičiu plakite mikseriu. Jei reikia, įberkite daugiau miltų, kad tešlą būtų lengviau formuoti.
Minkykite tešlą 5 min. ant miltais pabarstyto stalviršio. Baigus minkyti, apversti tešlą riebaluotu paviršiumi į virus ir leisti kilti, kol tūris padvigubės - apie 1ir 1/2 valandos. Jeigu bedus pirštu įspaudas lieka, tešla paruošta.
Karamelės eilė: nuolat maišydami pakaitinkite iki virimo 3/4 st. rudojo cukraus su 1/2 st. sviesto. Nukelkite nuo ugnies ir supilkite kukurūzų sirupą. Supilkite gautą mišinį į 12x9 colių dydžio ir 2 colių gylio skardą. Apibarstykite karijų riešutų puselėmis.
Įdarui sumaišykite kapotus karijų riešutus, 2 val. šaukštus cukraus, 2 valg. šaukštus rudojo cukraus ir cinamoną. Atidėkite į šalį.
Padaužykite tešlą kumščiais. Tada padėtą ant miltuoto paviršiaus iškočiokite stačiakampiu apie 10x15 colių dydžio. Aptepkite 2 valgomaisiais šaukštais sviesto ir lygiai apibarstykite kapotų karijų riešutų mišiniu. Pradėję nuo siauresniojo stačiakampio krašto, kietai susukite tešlą ir sugnybkite galus, kad suliptų. Pakočiokite, patampykite ir palyginkite, kol gausite cilindro formos ritinį.
Supjaustykite į 8 dalis ir sudėkite į skardą, kad nesiliestų.Aklinai uždenkite skardą folijos lakštu ir palikite šaldytuve bent 12 valandų. Sapnuokite, kaip auga bandelės, tia vis kildinimas - jis įrodo, kad kai kurie dalykai išauga kur kas didesni, negu mes tikėjomės.
Kepti apie 35 minutes 350 laipsnių F orkaitėje. Kai spalva taps auksinė, traukite iš orkaitės. Iškart išverskite ant padėklo ir patikeite šiltas.
 

13. Jodi Picoult. MANO SESERS GLOBĖJAS.

 
jodi picoult mano sesers globejas 10841 Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“ – mylint žmogų, padaroma viskas, kas įmanoma, kad kuo ilgiau jį išlaikytum šalia savęsViena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.
 
Knygos recenzija iš čia.

 

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“ – mylint žmogų, padaroma viskas, kas įmanoma, kad kuo ilgiau jį išlaikytum šalia savęs

„Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa,“ – tai ištrauka iš garsiosios Jodi Picoult knygos „Mano sesers globėjas“.
„Šeimos nesivadovauja logika, tik emocijomis“ – toks  apibendrinimas tapo savotišku Jodi Picoult moto,  pristatant knygą  „Mano sesers globėjas“.  Joje – šeimos, auginančios tris paauglius, istorija. Emocijos čia išties pralenkia logiką. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi knygoje „Mano sesers globėjas“ pasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Tai romanas apie Fidžeraldų šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna vyresniosios  dukros Keit liga. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t. t.) donoras. Manau, kad visi tėvai stengtųsi bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo vaiką.
Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, identiška genetinė vyresniosios kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai.  Taip Keit gyvybė palaikoma, iki jai sukanka 16 metų.
Ana Fidžerald – mėgintuvėlyje suprojektuotas vaikas, vyresniosios Fidžeraldų dukros Keitės genetinis išsigelbėjimas. Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą ir atsakymą, kodėl gimė.
Realybė neišvengiama. Kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, ji atsiduria ligoninėje. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas. Ana alinama įvairių operacijų, kad savo kraują, kaulų čiulpus galėtų paaukoti Keit. Knygoje pasakojami itin skaudūs šeimos išgyvenimai globojant vis silpstančią Keit.
Nepaisant to, Fidžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Įprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinysis sūnus Džesis tampa maištaujančiu, pastatus padeginėjančiu vaikinu (o jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo, „kada gi tai įvyks“,  kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyti, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli save –  kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kad dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.
Pagrindinė problema – Ana daugiau nebenori būti sesers donorė. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana susiranda patį geriausią advokatą – Aleksanderį Kempbelą  – ir paduoda tėvus į teismą.
Tėvams tai  skaudus ir visiškai nesuprantamas smūgis, jie beveik visą laiką tiki, kad tai tik paaugliška kvailystė, vaikiškas nesupratimas, bet Ana, padedama ambicingo advokato Kempbelo, išsikovoja teisę patekti į teismą, kur viską spręs nebe tėvai, o teisėjas. Vis dėlto  tėvai nepasmerkia jaunėlės, vis tiek ja rūpinasi (mama teismo salėje pataiso Anai marškinėlius, tėtis su dukra, kol vyksta teismas, apsigyvena jo darbovietėje, kad nebūtų nereikalingos įtampos tarp mamos ir maištaujančios mergaitės).
Autorė kuria situaciją, leisdama kalbėti ne tik Anai, bet ir kitiems romano veikėjams – Anos mamai Sarai, tėčiui Brajanui, broliui Džesiui, advokatui Kempbelui, teismo paskirtai Anos globėjai Džulijai. Visi pagrindiniai veikėjai turi galimybę pasakyti, kaip situacija atrodo iš skirtingų perspektyvų.
Pagrindinis veiksmas vyksta apie dešimt dienų, tačiau per jas, laukdami teismo proceso ir jam jau vykstant, romano veikėjai dažnai nusikelia į praeitį, prisimena gražiausius ir skaudžiausius dalykus, kurie galėtų padėti suprasti, kodėl viskas yra taip, kaip yra.
Šalia pagrindinės romano istorijos rutuliojasi ir šalutinės, įtikimos kitų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Ana, istorijos (brolio, advokato Kempbelo ir Anos globėjos Džulijos).
Rašytoja meistriškai atskleidžia sergančio vaiko motinos poziciją.  Sara paaukojo  teisininkės karjerą, kad augintų savo 3 vaikus. Ji tiesiog liguistai reaguoja į kiekvieną Keit aiktelėjimą. Suprantama. Bet ji visiškai apleidžia likusius savo vaikus – Džesas lieka nuošalyje, pradeda nusikalsti, o Ana tampa beveik nematoma ir patiria vidinę dramą. Taigi kaip padalinti rūpestį, meilę ir dėmesį visiems vaikams? Mano nuomone, Sara – ne itin geras mamos pavyzdys, nes visą savo dėmesį skiria Keit. Juk motina turėtų mylėti savo vaikus vienodai.
Sara  yra vientiso charakterio, tačiau pernelyg nuspėjamo, neakcentuoto. Pavyzdžiui, jos sprendimas nusiskusti plikai solidarizuojantis su dukra knygoje praslysta kaip dekoratyvus elementas, teišnaudojamas šeimyninio fotografavimosi kabinoje kadre. Vėlesniuose skyriuose Sara – vėl su pusilgiais plaukais, aklu kietakaktiškumu ginanti dukters teisę gyventi neatsižvelgiant į nieką, net į pačios dukters norą nebetęsti kovos.
Brajanas, vaikų tėtis, taip pat sielojasi. Jis labai palaiko žmonos pusę. Vis dėlto vyrai stresą išgyvena kiek kitaip nei moterys. Atpažįstamas olos įvaizdis, kuris nagrinėjamas John Grey  knygoje „Vyrai yra kilę iš Marso, moterys iš Veneros“. Brajanas turi savo gyvenimo aistrą – astronomiją, kuri padeda užsimiršti ir atsipalaiduoti. Jis gana blaiviai žiūri į kilusias problemas, jo iki galo neapsėda Keit liga. Jis nepamiršta Anos, geriausiai ją supranta ir vienu metu net palaiko jos poziciją nebebūti donore. Brajanui taip pat sunku padalyti savo meilę po lygiai trims savo atžaloms.
Labai jautriai vaizduojama ir dviejų seserų, Keit ir Anos, santykiai. Jas jungia ne tik kraujo ląstelės, bet ir nuoširdi draugystė,  kartais lydima nedidelių seseriškų nesutarimų. O Džesas parodomas kaip atsakantis maištu į susiklosčiusią situaciją. Jam skaudu ir dėl Keit ligos, ir dėl to, kad liko pamirštas, nustumtas į šalį. Savotiškai maištauja ir abi seserys. Žinoma, Ana labiau, todėl randa daug bendro su Džesu.
Šalia šios šeimos dramos rutuliojasi ir kita istorija. Tai advokato Kempbelo, kuris atstovauja Anai teisme, ir teismo ekspertės Džulijos meilės istorija. Parodoma, kad tikri jausmai nemiršta net ir praėjus dešimtmečiui, kad norint gero kartais padaroma skriauda.
Jodi Picoult talentingai vaizduoja net menkiausias ir subtiliausias smulkmenas, skaityti be galo malonu ir susipainioti tarp veikėjų „kalbėsenų“, metų ar veiksmo vietų neįmanoma.
Knygos pabaiga nustebina ir pribloškia. Tai nėra tas tipas, kai „visi ilgai ir laimingai gyveno“. Tos kelios savaitės, per kurias vyksta teismas. apverčia knygos veikėjų gyvenimus, priverčia juos permąstyti vertybes, gyvenimo prasmę, pastebėti tai, ko dar nepastebėjo. Turbūt pabaiga ir buvo stipriausia knygos vieta, nes visad mane sužavi tai, kas netikėta.
Jodi Picoult puikiai pasirinko pasakojimo būdą – įvykiai nušviečiami visų veikėjų akimis. Rašytoja jautriai ir įdėmiai nagrinėja veikėjų jausmus, tarpusavio santykius ir nejučia galima pasijusti kaip  viską stebint mažyčiame realybės šou. Ji priverčia pastebėti kiekvieną detalę, įsijausti į veikėjo poziciją, diskutuoti ir vertinti įvykius. Rašymo stilius paprastas, aiškus, bet kartu ir subtilus, įtaigus ir žavintis.
Skaitant  romaną sunku ką nors  smerkti, nes visi veikėjai elgiasi labai  nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų ir, regis, išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina  išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų  nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?
Galiu pasakyti tik viena: ši knyga man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ją drąsiai galiu guldyti į savo geriausių matytų filmų lentynėlę. Romanas labai rimtas ir pamokantis, priverčiantis susimąstyti. Siūlau visiems, išskyrus tuos, kurie nemėgsta verkti, nes mačiau mažai žmonių, kurie nebraukė ašarų (mane ši knyga taip pat sugraudino).
Nežinau, kas mane suviliojo perskaityti šią knygą… Ar gilios mergaitės akys ant knygos viršelio, ar nuogirdos, kokia Jodi Picoult talentinga rašytoja… Bet visos pagyros yra tikra tiesa – knyga tiesiog įtraukė ir sužavėjo.
Manau, kad šią knygą tikrai neprailgs skaityti besišildant pavasario saulėje. Man ši istorija padėjo geriau suvokti ligonio ir ligonio šeimos jausmus, patyrimą, siekius.
 
 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą