Baltos lankos, juodos avys (tęsinys)

14. Santa Montefiore. "Namas prie jūros".

1966-ieji, Italija. Toskanoje gyvenanti iš skurdžios šeimos kilusi mergaičiukė Floriana nuo vaikystės mėgdavo slapčia apžiūrinėti prie jūros stūksančią nuostabaus grožio vilą ir svajodavo, kad kada nors ištrūks iš savo pasaulėlio ir apsigyvens čionai. Vieną dieną prie vartų ją užklumpa daug vyresnis vilos savininkų sūnus Dantė. Jaunuolis pakviečia Florianą užeiti, ir nuo tos akimirkos mergaitė neabejoja – jiedviem lemta būti kartu.

Tačiau tėvas Dantei numatęs visai kitokį likimą...

2009-ieji, Devonas. Nuostabus viešbutukas Anglijos pajūryje išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir jo šeimininkė Marina, bandydama gelbėti padėtį, sumano pasamdyti dailininką, kuris visą vasarą gyventų viešbutyje ir mokytų svečius tapyti. Į skelbimą atsiliepia charizmatiškas dailininkas iš Argentinos Rafaelis Santoras, visų šaukiamas Rafa. Jis netrunka sužavėti jaunus ir senus, bet ypač pakeri Marinos podukrą Klementiną. Tik viena bėda – mergina ima įtarti, kad Rafa kažką slepia.

Netrukus paaiškėja, jog tai kažin kaip susiję su Italija ir kad paslapčių nuo šeimos turi pati Marina.

Ar netikėtai pasirodęs Rafa pakeis Klementinos gyvenimą? O svarbiausia – ar atskleis dar vienos ilgai saugotos paslapties šydą?

 

Romane „Namas prie jūros“ yra visko: paslapčių, detektyvo, aistringos meilės, kurią kursto dramatiški įvykiai, puikių pasakų motyvų apie piktą pamotę, bjaurią, kaprizingą podukrą ir apie išgelbėtoją dailininką Rafą Santorą. Santa Montefiore sukūrė tikrą stebuklą, nuo šio romano negalėsite atsiplėšti. Jis nepamirštamas!

Rašytoja Adriana Trigiani

Apie autorę: Santa Montefiore (Santa Montefjorė) gimė 1970 metais Hampšyre, Anglijoje. Ištekėjo už istoriko Simono Sebago Montefiore’s. Jie gyvena Londone, augina dvi dukteris Lili ir Sašą. Rašytoja ilgą laiką gyveno Argentinoje, kur užaugo jos motina.




Citatos iš knygos:

"..."būti įsimylėjus" ir "mylėti" - du skirtingi dalykai. "Būti įsimylėjus" reiškia susižavėjimą, aistrą. O tikra meilė prasideda, kai išblėsta aistra, ir tu iš tiesų pažįsti tą žmogų. Nes argi galima mylėti žmogų, kurio nepažįsti?"

"Materialūs dalykai beprasmiai, jeigu jų nejungia sąsajos; taigi be jos "Polzansas" - niekas".

"Pradėsiu nuo to, kad tikiu mūsų gebėjimu rinktis likimą. Mes ateinam į šį pasaulį įgauti gyvenimiškos patirties ir išmokti būti jautrūs, mylintys žmonės. Gyvenime galime daug ką rinktis, ir tie pasirinkimai veikia aplinkinius ir mūsų ateitį. Įsivaizduok akmenuką, įmestą į tvenkinį. Sakysi, jis tiesiog nugrims į dugną, ir tiek, bet tu klysi. Nuo akmenuko sukyla raibuliai, jie nuvilnija iki tvenkinio krašto ir nuo kranto nustumia lapą. Vandenyje skęsta kamanė, bet dabar ji gali užsiropšti ant to lapo ir išsigelbėti. Kamanė nuskrenda ir nutupia vaikui ant rankutės, o vaikas nustebęs žiūri į ją. Taip gimsta meilė gamtai. Tuo metu vaiko tėvai vaidijasi, tačiau mama pamato kamanę ir puola į paniką, kad vaikas bus sugeltas. Tėvai šoka jam padėti ir pamiršta barnį, suvienyti meilės savo vaikui. Kamanė nulekia ir...na , toliau gali kurit kokią tik nori istoriją."

"Baimė - tai būdas pelnyti kitų pagarbą".

Siužetas pasakojamas dviem aspektais. Apie mažos mergaitės Florianos vaikystę, pirmąją meilę ir praradimų skausmą. Floriana augo su girtuokliaujančiu tėvus Elijumi. Mama juos paliko ir pabėgo paskui turgaus pomidorų prekiautoją su Florianos broliuku. Apie juos nieko daugiau ir nerašoma. Floriana draugauja su grafienės dukra Kostanca. Ji kilusi iš turtingųjų sluoksnio. Motinos įkalbėta, ji išduoda savo draugystę su Floriana. Tuo metu "benamė" įsimyli vilos "Magdalena" princą Dantę. Jis ir jai nėra abejingas. Nuo jo Floriana, būdama 16-os, pastoja ir susilaukia sūnaus Rafaelio Dantės Santoro, kurį nuo 5-erių mėnesių užaugino tėvo Askanijaus brolis Lorencas  Santoras ( Argentina) ir Marija Karmela. Florianos globėja Katrina Bridžes (Anglijoje). Po beveik 40 metų atvyksta į "Polzanso" viešbutį dailininkas Rafa, mokyti piešti viešbučio lankytojų. Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis. Rafa turėjo tiklsą išsiaiškinti tikrąsias biologines šaknis: motiną ir tėvą Marina (tai ta pati Floriana) šį viešbutį saugojo ir puoselėjo kaip savo kūdikį, todėl bet kokia kaina nenorėjo jo parduoti Rubensams. Tada ir nuvyko į Italiją pas Dantę, kuris vedė Florianos draugę Kostancą (su ja išgyvenus 15 metų ir susialukus 3 dukrų, visgi išsiskyrė), mirus tėvui, gyveno vienas. Bet taip ir neišdrįso paprašyti pinigų viešbučio išsaugojimui. Kartu su Marina keliavo ir Rafa (kaip italų k. mokantis palydovas), kuris prasitarė Dantei (savo tėvui) apie finansinę krizę. Taigi kartą rytą į "Polzansą" įrieda Dantės automobilis ir visa tiesa išaiškėja. Tiesa, Rafa "Polzanse" įsimyli savo motinos vyro dukrą Klementiną ir apsigyvena "Magdalenoje", pas tėvą. Marinos vyras Grėjus atleido savo žmonai už paslaptį, kurią ilgus metus nešiojos su savimi, nors niekada taip ir nepyko ant jos gyvenimo nuoskaudų ir paslapties. Gyvenimasįgavo pilnatvę. "Pilnatvę pajusiu tik tada, kai susirasiu giminingą sielą. anuomet ieškojau motinos. Bet dabar, kai turiu tyave, suprantu, kad ji kalbėjo tiesą. radęs Mariną, suvokiau savo tapatybę, sužinojau, kas esu iš tikrųjų ir iš kur kilęs, bet tik sutikęs tave pasijutau esąs vientisas. Man atrodo, tu uždarei ratą. Kur baigiuosi aš, prasidedi tu, o kur baigiesi tu, prasidedu aš." - tokie žodžiai buvo Rafa išsakyti Veronikos Lepli.

Alyvų svaiguly...

Alyvomis pakvimpa rytas...
ir tas svaigumas neša taip toli...
Jaunyste mano... dabarties laukime...
na nenuvilki tu manęs...
Na užauginki man sparnus svajonių
ir neški mano viltį vis tolyn...
giliai širdy aš sau kartoju....
pakilsiu aš ir kilsiu vis aukštyn... 


Štai toks mano ryto preliudas.

 

 

 

Baltos lankos, juodos avys (tęsinys).

Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų,

žadina geriausius troškimus,

           ugdo protą ir sušildo širdį.          

                                                  (V. M. Tekerejus)

 

Galiu pasidžiaugti praėjusių metų perskaitytų knygų sąrašu. Kitiems tai neatrodytų daug, bet man - jau šis tas (nes knygų skaitymas yra ne vienintelis mano pomėgis). "Kalėdinį megztinį" jau įsigijau http://www.zmoniuknygos.lt/ knygynėlyje. Dar turiu keletą norų papildyti savo asmeninę biblioteką tikrai vertingomis knygomis.

 Taigi naujuosius metus pradedu tęsiniu :-)

12. Jodi Picoult. TRAPUMAS.

 

 Šešiametė Šarlotės ir Šono O’Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis – dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyksta – stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O’Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę – kartu ir Šarlotės geriausią draugę – kalta dėl to, kad nenustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save… ("Kitaip negu anoreksija, kuri kyla iš noro būti tobulai, bulimija randasi iš neapykantos sau. Ironiška -  pjaustymasis nėra bandymas nusižudyti; tai įtampos mažinimo būdas, jei kitaip nebeįstengiama valdytis. [...] Man sunku buvo net įsivaizduoti, koks jausmas gyventi namuose, kur potekstėje nuolat kartojama žinia, kad dukterys, neatitinkančios reikalavimų, neturėtų egzistuoti." )

 

Nepaprastai įdomi knyga. Daug medicininių faktų apie nebaigtinę osteogenezę praplėtė mano akiratį. Deja, ši istorija nėra iš tų, kurios  su laiminga pabaiga. Nors teismas laimėtas, tačiau Šarlotė neteko ne tik savo draugės Rys Paiper, bet ir savo mažosios Vilou (ji nuskendo)... o kur dar nebesugrąžinamas ryšys su vyresnėle Amelija, pagaliau prarastas laikas su savo vyru Šonu?... Taigi gyvenime tenka dažnai rinktis. Ir kas pasakys, kaip pasielgtumei tu tokioje situacijoje... Niekada negali teisti žmogaus, lygiai taip pat, kaip ir beatodairiškai pasitikėti juo. ( "Vienas dalykas -padaryti klaidą;  visai kitas - ir toliau lygiai taip pat klysti. Žinojau, kas būna, kai leidi sau su kuo nors per daug suartėti,kai patiki, kad tie žmonės tave myli. Tu nusivili. Psikliauk kuo nors - ir gali iškart tikėtis, kad tave sutraiškys, nes kai tau labiausiai reikės, tų žmonių nebus."

    Labai daug išminties ir gyvenimo tiesų, o be jų ir realūs kepinių receptai. Vienas tokių - tai

Lipnios bandelės sekmadienio rytui

Tešlai:

3 3/4 stiklinės miltų

1/3 stiklinės cukraus

1 arbatinis šaukštelis druskos

2 pakeliai gyvų sausų mielių

1 stiklinė pakaitinto pieno

1 kiašinis

1/3 stiklinės minkšto sviesto

 

Karamelei

3/4 stiklinės tamsaus rudojo cukraus

1/2 stiklinės nesūdyto sviesto

1/4 stiklinės nestipraus kukurūzų sirupo

3/4 stiklinės karijų riešutų puselių

 

2 valgomieji šaukštai lydyto sviesto

 

Įdarui

1/2 stiklinės kapotų karijų riešutų

2 valgomieji šaukštai cukraus

2 valgomieji šaukštai rudojo cukraus

1 arbatinis šaukštelis cinamono

 

Dideliame dubenyjesumaišykite 2st. miltų, 1/3 st. cukraus, druską ir mieles. Supilkite pakaitintą pieną, įmuškite kiaušinį, sudėkite 1/3 st. sviesto ir nedideliu greičiu plakite mikseriu. Jei reikia, įberkite daugiau miltų, kad tešlą būtų lengviau formuoti.

Minkykite tešlą 5 min. ant miltais pabarstyto stalviršio. Baigus minkyti, apversti tešlą riebaluotu paviršiumi į virus ir leisti kilti, kol tūris padvigubės - apie 1ir 1/2 valandos. Jeigu bedus pirštu įspaudas lieka, tešla paruošta.

Karamelės eilė: nuolat maišydami pakaitinkite iki virimo 3/4 st. rudojo cukraus su 1/2 st. sviesto. Nukelkite nuo ugnies ir supilkite kukurūzų sirupą. Supilkite gautą mišinį į 12x9 colių dydžio ir 2 colių gylio skardą. Apibarstykite karijų riešutų puselėmis.

Įdarui sumaišykite kapotus karijų riešutus, 2 val. šaukštus cukraus, 2 valg. šaukštus rudojo cukraus ir cinamoną. Atidėkite į šalį.

Padaužykite tešlą kumščiais. Tada padėtą ant miltuoto paviršiaus iškočiokite stačiakampiu apie 10x15 colių dydžio. Aptepkite 2 valgomaisiais šaukštais sviesto ir lygiai apibarstykite kapotų karijų riešutų mišiniu. Pradėję nuo siauresniojo stačiakampio krašto, kietai susukite tešlą ir sugnybkite galus, kad suliptų. Pakočiokite, patampykite ir palyginkite, kol gausite cilindro formos ritinį.

Supjaustykite į 8 dalis ir sudėkite į skardą, kad nesiliestų.Aklinai uždenkite skardą folijos lakštu ir palikite šaldytuve bent 12 valandų. Sapnuokite, kaip auga bandelės, tia vis kildinimas - jis įrodo, kad kai kurie dalykai išauga kur kas didesni, negu mes tikėjomės.

Kepti apie 35 minutes 350 laipsnių F orkaitėje. Kai spalva taps auksinė, traukite iš orkaitės. Iškart išverskite ant padėklo ir patikeite šiltas.

 

13. Jodi Picoult. MANO SESERS GLOBĖJAS.

 

Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.

„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.

Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.

 

Knygos recenzija iš čia.

 

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“ – mylint žmogų, padaroma viskas, kas įmanoma, kad kuo ilgiau jį išlaikytum šalia savęs

„Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa,“ – tai ištrauka iš garsiosios Jodi Picoult knygos „Mano sesers globėjas“.
„Šeimos nesivadovauja logika, tik emocijomis“ – toks  apibendrinimas tapo savotišku Jodi Picoult moto,  pristatant knygą  „Mano sesers globėjas“.  Joje – šeimos, auginančios tris paauglius, istorija. Emocijos čia išties pralenkia logiką. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi knygoje „Mano sesers globėjas“ pasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Tai romanas apie Fidžeraldų šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna vyresniosios  dukros Keit liga. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t. t.) donoras. Manau, kad visi tėvai stengtųsi bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo vaiką.
Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, identiška genetinė vyresniosios kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai.  Taip Keit gyvybė palaikoma, iki jai sukanka 16 metų.
Ana Fidžerald – mėgintuvėlyje suprojektuotas vaikas, vyresniosios Fidžeraldų dukros Keitės genetinis išsigelbėjimas. Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą ir atsakymą, kodėl gimė.
Realybė neišvengiama. Kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, ji atsiduria ligoninėje. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas. Ana alinama įvairių operacijų, kad savo kraują, kaulų čiulpus galėtų paaukoti Keit. Knygoje pasakojami itin skaudūs šeimos išgyvenimai globojant vis silpstančią Keit.
Nepaisant to, Fidžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Įprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinysis sūnus Džesis tampa maištaujančiu, pastatus padeginėjančiu vaikinu (o jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo, „kada gi tai įvyks“,  kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyti, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli save –  kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kad dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.
Pagrindinė problema – Ana daugiau nebenori būti sesers donorė. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana susiranda patį geriausią advokatą – Aleksanderį Kempbelą  – ir paduoda tėvus į teismą.
Tėvams tai  skaudus ir visiškai nesuprantamas smūgis, jie beveik visą laiką tiki, kad tai tik paaugliška kvailystė, vaikiškas nesupratimas, bet Ana, padedama ambicingo advokato Kempbelo, išsikovoja teisę patekti į teismą, kur viską spręs nebe tėvai, o teisėjas. Vis dėlto  tėvai nepasmerkia jaunėlės, vis tiek ja rūpinasi (mama teismo salėje pataiso Anai marškinėlius, tėtis su dukra, kol vyksta teismas, apsigyvena jo darbovietėje, kad nebūtų nereikalingos įtampos tarp mamos ir maištaujančios mergaitės).
Autorė kuria situaciją, leisdama kalbėti ne tik Anai, bet ir kitiems romano veikėjams – Anos mamai Sarai, tėčiui Brajanui, broliui Džesiui, advokatui Kempbelui, teismo paskirtai Anos globėjai Džulijai. Visi pagrindiniai veikėjai turi galimybę pasakyti, kaip situacija atrodo iš skirtingų perspektyvų.
Pagrindinis veiksmas vyksta apie dešimt dienų, tačiau per jas, laukdami teismo proceso ir jam jau vykstant, romano veikėjai dažnai nusikelia į praeitį, prisimena gražiausius ir skaudžiausius dalykus, kurie galėtų padėti suprasti, kodėl viskas yra taip, kaip yra.
Šalia pagrindinės romano istorijos rutuliojasi ir šalutinės, įtikimos kitų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Ana, istorijos (brolio, advokato Kempbelo ir Anos globėjos Džulijos).
Rašytoja meistriškai atskleidžia sergančio vaiko motinos poziciją.  Sara paaukojo  teisininkės karjerą, kad augintų savo 3 vaikus. Ji tiesiog liguistai reaguoja į kiekvieną Keit aiktelėjimą. Suprantama. Bet ji visiškai apleidžia likusius savo vaikus – Džesas lieka nuošalyje, pradeda nusikalsti, o Ana tampa beveik nematoma ir patiria vidinę dramą. Taigi kaip padalinti rūpestį, meilę ir dėmesį visiems vaikams? Mano nuomone, Sara – ne itin geras mamos pavyzdys, nes visą savo dėmesį skiria Keit. Juk motina turėtų mylėti savo vaikus vienodai.
Sara  yra vientiso charakterio, tačiau pernelyg nuspėjamo, neakcentuoto. Pavyzdžiui, jos sprendimas nusiskusti plikai solidarizuojantis su dukra knygoje praslysta kaip dekoratyvus elementas, teišnaudojamas šeimyninio fotografavimosi kabinoje kadre. Vėlesniuose skyriuose Sara – vėl su pusilgiais plaukais, aklu kietakaktiškumu ginanti dukters teisę gyventi neatsižvelgiant į nieką, net į pačios dukters norą nebetęsti kovos.
Brajanas, vaikų tėtis, taip pat sielojasi. Jis labai palaiko žmonos pusę. Vis dėlto vyrai stresą išgyvena kiek kitaip nei moterys. Atpažįstamas olos įvaizdis, kuris nagrinėjamas John Grey  knygoje „Vyrai yra kilę iš Marso, moterys iš Veneros“. Brajanas turi savo gyvenimo aistrą – astronomiją, kuri padeda užsimiršti ir atsipalaiduoti. Jis gana blaiviai žiūri į kilusias problemas, jo iki galo neapsėda Keit liga. Jis nepamiršta Anos, geriausiai ją supranta ir vienu metu net palaiko jos poziciją nebebūti donore. Brajanui taip pat sunku padalyti savo meilę po lygiai trims savo atžaloms.
Labai jautriai vaizduojama ir dviejų seserų, Keit ir Anos, santykiai. Jas jungia ne tik kraujo ląstelės, bet ir nuoširdi draugystė,  kartais lydima nedidelių seseriškų nesutarimų. O Džesas parodomas kaip atsakantis maištu į susiklosčiusią situaciją. Jam skaudu ir dėl Keit ligos, ir dėl to, kad liko pamirštas, nustumtas į šalį. Savotiškai maištauja ir abi seserys. Žinoma, Ana labiau, todėl randa daug bendro su Džesu.
Šalia šios šeimos dramos rutuliojasi ir kita istorija. Tai advokato Kempbelo, kuris atstovauja Anai teisme, ir teismo ekspertės Džulijos meilės istorija. Parodoma, kad tikri jausmai nemiršta net ir praėjus dešimtmečiui, kad norint gero kartais padaroma skriauda.
Jodi Picoult talentingai vaizduoja net menkiausias ir subtiliausias smulkmenas, skaityti be galo malonu ir susipainioti tarp veikėjų „kalbėsenų“, metų ar veiksmo vietų neįmanoma.
Knygos pabaiga nustebina ir pribloškia. Tai nėra tas tipas, kai „visi ilgai ir laimingai gyveno“. Tos kelios savaitės, per kurias vyksta teismas. apverčia knygos veikėjų gyvenimus, priverčia juos permąstyti vertybes, gyvenimo prasmę, pastebėti tai, ko dar nepastebėjo. Turbūt pabaiga ir buvo stipriausia knygos vieta, nes visad mane sužavi tai, kas netikėta.
Jodi Picoult puikiai pasirinko pasakojimo būdą – įvykiai nušviečiami visų veikėjų akimis. Rašytoja jautriai ir įdėmiai nagrinėja veikėjų jausmus, tarpusavio santykius ir nejučia galima pasijusti kaip  viską stebint mažyčiame realybės šou. Ji priverčia pastebėti kiekvieną detalę, įsijausti į veikėjo poziciją, diskutuoti ir vertinti įvykius. Rašymo stilius paprastas, aiškus, bet kartu ir subtilus, įtaigus ir žavintis.
Skaitant  romaną sunku ką nors  smerkti, nes visi veikėjai elgiasi labai  nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų ir, regis, išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina  išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų  nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?
Galiu pasakyti tik viena: ši knyga man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ją drąsiai galiu guldyti į savo geriausių matytų filmų lentynėlę. Romanas labai rimtas ir pamokantis, priverčiantis susimąstyti. Siūlau visiems, išskyrus tuos, kurie nemėgsta verkti, nes mačiau mažai žmonių, kurie nebraukė ašarų (mane ši knyga taip pat sugraudino).
Nežinau, kas mane suviliojo perskaityti šią knygą… Ar gilios mergaitės akys ant knygos viršelio, ar nuogirdos, kokia Jodi Picoult talentinga rašytoja… Bet visos pagyros yra tikra tiesa – knyga tiesiog įtraukė ir sužavėjo.
Manau, kad šią knygą tikrai neprailgs skaityti besišildant pavasario saulėje. Man ši istorija padėjo geriau suvokti ligonio ir ligonio šeimos jausmus, patyrimą, siekius.

 

 



Tiesiog pelėdos.

     

 

 

 

 

Ši diena laukia tavęs: tavo linksmo klegėjimo, tavo besišypsančių akių, atviro ir nuoširdaus džiaugsmo tuo, ką matai aplink.

 

 

 

 

 

Pabūki vaiku. Pasėk savyje išmintį, kurią išaugintum lyg medį...

Sustabdytos ryto akimirkos. Šerkšnas ir saulėje žėrinti kūrinija.

 

 

 

 

 

 

 

O visai tyčia - atskridusi mano pelėda. Vaikai ją pavadino Karameline Vanile.

2013 gruodis.

 Siuvinėta ant balto lino ( 14 count)  12 spalvų. Schema: Anos Dubrovskajos (rusaitė). Autorės "namučiai" internete: http://anethka.gallery.ru/

Originalas autorės.

Karamelinė Vanilė

 

Karamelinė Vanilė išskrido pas dukterėčią Gretą.
 

Ir dar pridėsiu skirtukus prie pelėdų temos:

 

Pelėdomis ir baigsime šiuos metus.

... tiesiog pagalvėlių metai...

       Kaskart baigusi siuvinėti darbą, jo apipavidalinimui šiais metais dažniausiai  rinkausi pagalvėlę. Tiesiog net nesmagu būdavo pasakyti, kad tai ir vėl yra pagalvėlė. Nuobodu? - ne man. Nereikalinga?- irgi ne man. Taigi minusų šiuo atveju nerandu, o kažkaip įvardinti pagalvėlių pasirinkimą reikia, tiesa? Pateisnčiau save.
       Svarsčiau. Mąsčiau. Ir vis gi man visai netyčia akyse ėmė bėgioti juodos avelės Kęstučio Kasparavičiaus baltose lankose. Leisiu sau pacituoti trumpą istoriją iš knygelės "Apie daiktus".

 

PAGALVĖ

       Visi sako, kad geriausias žmogaus draugas yra šuo. Bet Pagalvė irgi labai gera draugė. Tiesa, ji  negali aplaižyti tavęs liežuviu ir nepasitinka džiugiai, kai pareini namo.
        Bet į ją galima įsikniaubti ir paverkti, kai pasidaro labai liūdna. Pagalvė visada tave švelniai apkabins, priglaus ir nuramins. Ji minkšta ir švelni tarsi baltas debesėlis danguje.
        Pagalvė labai gera migdytoja. Vakare, vos tik atsiguli į lovą ir padedi galvą ant Pagalvės, išgirsti migdančią pasaką. Pagalvės balsas tylus ir maloniai kutenantis. Ji šnibžda tau į ausį tol, kol užmiegi. Pasakos pradžią visada atsimeni, o pabaigos  - ne. Kadangi užmiegi.
        Atėjus rytui, kai reikia keltis, labai sunku išsiskirti su Pagalve. Ji tiesiog nenori paleisti iš savo mielo glėbio.
       Tik mama to nesupranta. Jai atrodo, kad visi mes paprasčiausiai tingime keltis.

       Taigi dabar suprantate, kodėl man šiais metais taip norėjosi draugauti su PAGALVĖMIS? Ir jomis dalinausi su draugais.

2013 gegužė



2013 liepa

2013 rugpjūtis

Mano tik siūta. (siuvinėta vienos šiaulietės moters ) 2013 liepa.

 

2013 rugpjūtis

2013 lapkritis

 

Taigi 6 pagalvėlės seka migdančias pasakas ne tik mūsų namuose...  



 



Baltos lankos, juodos avys (tęsinys)

10. Kate Jacobs „Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas“.

 Apie autorę: Kate Jacobs rašytojos svetainė. Kate Jacobs – žurnalistė ir redaktorė, dalinanti darbo laiką tarp Niujorko ir Los Andželo.Be kitų leidinių, ji dirbo „Redbook“, „Working Woman“ ir „Family Life“ žurnaluose.

Knygos anotacija:

„Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas“ — pirmasis Kate Jacobs romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie moterų draugystę. Džordžija- vieniša mama, auginanti dvylikametę dukterį Dakotą, ir nedidelės verpalų krautuvėlės Aukštutiniame Manhetene savininkė. Moterys penktadienio vakarais renkasi jos krautuvėlėje pasitarti dėl mezgimo projektų, paplepėti apie savo meilės ir gyvenimo reikalus... ir taip nejučia susikuria Penktadienio Vakaro Mezgimo Klubas. Tada netikėtai, po daugelio metų, pasirodo Dakotos tėvas, jos buvusi geriausia draugė Ket, kuriai apkarto prabangus gyvenimas. Ir viskas apvirsta aukštyn kojom...


 

                Ievos Pupeikytės ( nuoroda į psl. ) straipsnis labai tiksliai nusako knygos siužetą, pagrindinę mintį.

„Knygoje vaizduojamas neformalus mezgimo klubas. Viena klubo narė atsiveda draugę, kita – kaimynę, pažįstamą ir taip kuriama dvylikos moterų draugija, – apie knygos turinį pasakojo redaktorė Bronė Balčienė. – Moterys pradeda draugauti, dalinasi savo gyvenimiška patirtimi ir siekiais“.

Niujorke, komunikacijų, finansų ir mados skruzdėlyne, merginos vaikšto gatvėmis dėvėdamos garsiausių dizainerių drabužius, o klubo moterys mezga, ir šis užsiėmimas joms leidžia atsipalaiduoti.

Moterys kiekvieną penktadienį susirenka verpalų krautuvėlėje, kurios savininkė – Džordžija Volker, vieniša mama, auginanti dukrą Dakotą. Mezgimo metu, gurkšnojant kavą ir valgant sausainius, pradeda kurtis draugystė. Vėliau ji išsivysto į tokius santykius, kai moterys padeda viena kitai gyventi.

Pasak vertėjos Virginijos Jakutienės, knygos skyriai prasideda mezgimo intarpais: į rankas paimamas virbalas, užneriama akis, toliau reikia nerti kitas, išmesti pirmą eilę, – tai aliuzija į gyvenimą. Knyga nėra sentimentali, ji be galo miela, lengvas stilius, įdomūs personažai, turintys savo gyvenimo linijas.

„Pagrindinė knygos mintis: kad ir kas gyvenime nutiktų, nepasiduokite, dairykitės aplinkui, yra žmonių, galinčių padėti įveikti sunkumus“, – prisimindama herojės Džordžijos kovą su liga, pasakojo V. Jakutienė.

„Penktadienio vakaro mezgimo klubas“ įkvėpia nenuleisti rankų, gyventi, būti savimi, išlaikyti orumą bei savigarbą. Pagrindinę veikėją palaužia liga, tačiau knygos pabaiga spinduliuoja optimizmu, nes atsiranda žmonių, tęsiančių mezgimo salono savininkės darbą. Viskas lieka, moterų draugystė taip pat.

Knygos viršelis patraukia dėmesį ryškia siūlų iliustracija. Kaip teigė dailininkė Marija Marcelionytė, jai buvo kilusi pirminė idėja išmegzti Niujorko siluetą ir pagrindinius simbolius – dangoraižius.

„Vis dėlto, perskaičius kelias ištraukas, supratau, kad tokia mintis knygai visai netiks. Jos centrinė figūra – žmonių tarpusavio santykiai, – apie tai, kaip gimė viršelio idėja, pasakojo dailininkė. – Taigi pasirinkau seną močiutės skarą, kuri kartu su siūlais nufotografuota ant tarsi sulipdytos antikvarinės kėdės“.

Iš padarytų devynių šimtų kadrų atrinkti tik keturi, kuriais iliustruotas knygos viršelis.

„Penktadienio vakaro mezgimo klubas“ netyčia lyg primena – nėra nieko šiltesnio už draugystę ir rankų darbo kūrybą. Archajinio užsiėmimo neatstos jokie masinės gamybos produktai.

„Kiekvienas mezgimas turi dvi puses: viena yra toji, kurią mes rodome pasauliui, kaip ir gyvenime, o kita – išvirkščioji, kuri yra prie kūno. Tai tikrasis gyvenimas. Koks jis bebūtų, vis tiek artimas“, – apie knygą ir mezgimo tradiciją kalbėjo vertėja V. Jakutienė

 

 "Džordžijos (pagrindinės veikėjos) artimiausios draugės, pasiūlo įkurti mezgimo klubą. Knygos autorė labai gražiai vaizduoja šių moterų santykius. Anita, Džordžijos ir Dakotos globėja - išmintingumo simbolis. Tikriausiai kiekviena moteris norėtų turėti tokią draugę, kurios užtenka vien žvilgsnio, kad žinotum ką pasirinkti, kaip atsakyti ar tiesiog patylėti. Šioje draugystėje nesvarbus net amžiaus skirtumas.

Mezgimo klubui priklausė įvairių specialybių moterys, kurias vienijo siūlai, raštai ar tiesiog noras pabūti draugių kompanijoje, tai teisės studentė, mokslininkė, būsima kino kritikė.

Kai į Džordžijos Volker gyvenimą grįžo Džeimsas, Dakotos tėvas, romanas tampa intriguojančiu. Dar didesne intriga tampa ir Ket, Džordžijos suolo draugės, pasirodymas, kuri prieš daug metų labai įskaudino pagrindinę kūrinio veikėją.
Džordžija pasimetusi, pykstanti, nerandanti atsakymo, kodėl į jos ramų gyvenimą grįžo šie du ne(be)mylimi žmonės. Ar meilė gali atgimti? Kiekvienas skyrius pradedamas apie mezginius, o gal gyvenimą?
Kiekviena mezgėja turi neužbaigtą megztinį. Maišelis su gabliukais ir detalėmis, užkištas ir niekad nebepaimamas. Kodėl? Pasikeitė mada? Pasikeitė metų laikas? Jei būtų taip, tuos į gabalus ir panaudotum siūlus naujam drabužiui. Bet ne, kažkokia slapta viltis verčia svajoti, kad vieną dieną padarysi taip, kaip reikia, kad grįši, paimsi mezginį ir galiausiai užbaigsi jį teisingai...
Romanas „Penktadienio Vakaro Mezgimo klubas“ yra apie drąsias ir svajojančias moteris, apie jų tvirtą draugystę. Žingsnis po žingsnio autorė skaitytoją sugeba įtraukti į mezginių pasaulį."

Vitalija Bernotienė   nuoroda į straipsnį

 

 

Pagal šią knygą 2010 m. sukurtas filmas (Sarah Jessica Parker, Uma Thurman ir Julia Roberts).

11. Jodi Picoult "Paprasta tiesa".

Apie autorę: gimė 1966-05-19 Amerikoje. Jos knygos parduotos daugiau nei 14 mln. tiražu.

Rašytoją pirmąją istoriją parašė, kai jai buvo tik penki metai. Studijavo filologiją  Prinstono universitete ir jį baigė. 1987 m. Magistro laipsnį gavo Harvardo universitete.

Besimokydama pinigų užsidirbdavo redaguodama įvairius vadovėlius. J.Picoult susituokė su Tim Van Leer su kuriuo susipažino universitete. 2003 m. buvo apdovanota New England Book Award prizu už kūrybą.
 Knygos anotacija: 

Amišų fermoje rastas negyvas kūdikis, kurio nužudymu kaltinama netekėjusi šios bendruomenės narė          18-metė Keitė Fišer. Ir nors įrodymai bei medicininiai tyrimai aiškiai rodo, kad neišnešiotą kūdikį pagimdė būtent Keitė, pastaroji neigia savo kaltę ir tvirtina niekada negimdžiusi ir tuo labiau nieko nežudžiusi. Merginai gresia suėmimas ir įkalinimas, tad vienintelė jos viltis – tolima giminaitė, sumani ir energinga gynybos advokatė Elė Hatavei. Tačiau norint iki teismo likti laisvėje, reikia atsakomybę už Keitę prisiimančio asmens, galinčio prižiūrėti įtariamąją kiaurą parą. Artimiesiems atsisakius tai daryti, Elė sutinka apsigyventi pas amišus, žmones, gyvenančius pagal savus moralės ir religijos dėsnius  ir savaip suvokiančius teisingumą. Ir nors daugelis neabejoja Keitės kaltumu, tiesa nėra jau tokia paprasta, kokia atrodo iš pirmo žvilgsnio...

Kūrinio dėmesio centre dviejų skirtingų kultūrų – pragmatiškos ir atviros amerikiečių bei nesavanaudiškos ir izoliuotos amišų – susidūrimas, teikiantis pasakojimui netikėtų įtampos posūkių, daugybę įžvalgų apie gyvenimą, tikėjimą, pareigą ir atleidimą. Šį kartą rašytoja atsisako įprastų jos kūrybai penkių skirtingų požiūrių į tą patį įvykį ar problemą ir apsiriboja viena veikėja, advokate Ele Hatavei. Elė – siekianti tobulybės, pratusi imtis iniciatyvos ir linkusi pakreipti įvykius savo naudai moteris. Pradžioje ji nenori ginti Keitės, įtariamos kūdikio nužudymu, nes pati desperatiškai trokšta susilaukti vaiko ir net mintis apie vaikžudės gynimą jai nepriimtina. Tačiau kurį laiką pagyvenusi amišų bendruomenėje ir pabendravusi su Keite bei jos artimaisiais, Elė keičia savo išankstinę nuomonę, supratusi, „kad ateityje visada atsiras kas jai pagelbėtų, jeigu ji sukluptų ar atsitiktų kokia bėda“. Pradžioje jai sunku suprasti amišus ir ginti Keitę, nes amerikiečių kultūra skatina individualumą, o amišai itin giliai tiki bendruomeniškumu. Jų visuomenės esmė – vienodumas. Skirtingumas reiškia gėdą, atstūmimą, nesėkmę, tad taisyklė čia viena: visada aplink yra kitų, svarbesnių už tave. Štai kodėl religingiems amišams svarbiausia Jėzus, antroje vietoje kiti bendruomenės nariai ir tik paskiausia jie patys bei jų norai. „Negali gyventi neduodamas“ – toks pagrindinis jų moralės principas. „Jums svarbiausia – išsiskirti iš kitų. Kuris protingiausias, turtingiausias, geriausias. Mums svarbu priešingai – būti kaip visiems“, – teigia įtariamoji Keitė. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos ir Ordnung – bažnyčios taisyklių, kurios draudžia vairuoti automobilius, naudotis traktoriais, telefonais, televizoriais ir kitais techninės pažangos išradimais. Jie nemoka jokių mokesčių Amerikos valdžiai, tačiau nieko iš jos ir nereikalauja. Amišai pasisako prieš bet kokį fizinį smurtą ir atsisako tarnauti JAV kariuomenėje. Jie nevartoja svaigalų, stengiasi nemeluoti, o gyvenimo pagrindu laiko sunkų fizinį darbą. Rašytoja juos vadina „šventaisiais“ arba „žemėn nužengusiais angelais“. Patys amišai teigia, kad visi šie apribojimai saugo žmogaus asmenybę bei bendruomenės darną.

Šiame kūrinyje itin sumaniai nagrinėjami kultūrinio identiteto paieškų bei pačios identiteto sąvokos klausimai, kuriuos skirtingai suvokia ir traktuoja amerikiečiai ir taip vadinami „paprastieji“ žmonės amišai. Jeigu Amerikos teismuose įtariamieji norėdami išvengti bausmės visais įmanomais būdais siekia įrodyti savo nekaltumą, tai amišų atveju viskas yra kitaip, „nes jų prigimčiai svetima kovoti“. Dėl ilgamečių bažnyčios Ordnung normų ir taisyklių jie nesipriešindami prisiima kaltę ir nustatytą bausmę, net jei tas prasižengimas yra labai abejotinas ar galutinai neįrodytas. Tokiu atveju išpažinę savo „kaltę“ ar buvusį „pažeidimą“ amišai tikisi gauti bažnyčios ir bendruomenės atleidimą ir gali vėl grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau toks mąstymas visiškai netinka pasaulietiniams teismams. Štai kodėl advokatės Elės ir kaltinamosios Keitės požiūriai į tą pačią problemą yra tokie skirtingi. Jeigu Elei svarbiausia įrodyti teismui savo klientės nekaltumą, tai Keitei nekaltumo ir kaltės samprata yra ne tokia svarbi kaip išpažintis ir atleidimas. „Juk pamelavusi ten, kad išsigelbėčiau, čionai sugrįžti nebegalėsiu, nors melas man padėtų išsaugoti laisvę“, – teigia ji.

Nepaisant kiek ištęsto teisminio proceso ir gausių medicininių terminų, neabejotinai tarnaujančių kūrinio tikroviškumui sustiprinti, romanas yra nepaprastai informatyvus ir parašytas puikia, vaizdinga kalba, kuria pagrįstai garsėja neprilygstama pasakotoja Jodi Picoult. Perskaičius šį kūrinį imi geriau suprasti amišus, žmones, norinčius taikiai gyventi pagal savas taisykles bei savus moralės dėsnius. Kuo toliau nuo begalinio triukšmo, harmonijoje su gamta, toli nuo išmaniųjų technologijų, keičiančių tiesioginį bendravimą. Toli nuo melo, veidmainiškos politikos ir kitų šio amžiaus „vertybių“, kuriose mes taip sėkmingai tarpstame jau daugelį metų; seniai pamiršę nuoširdumą, dvasingumą ir paprastą tiesą. Tiesą, kuri nėra jau tokia paprasta, kaip mums kartais gali atrodyti...

Straipsnis: čia


 

"Pelėdiškoji išmintis"

Anzelmas Matutis

TUOJ IR RYTOJ

Trys vaikiukai pelėdžiukai
Sutūpė į pušį
Ten visokių mokslų mokė
Juos pilka motušė.

Parašykime ant lapo
A ir B vaikeliai
Man mamyte skauda snapą
Man nagelį gelia.
Nerašykim mama tuoj
Parašysime rytoj.

Tai skaitykime
Pasakė motina pilkoji
Man mamyte skauda akį
Man mamyte, koją
Neskaitykim, mama, tuoj
Paskaitysime rytoj.

Atnešė pelėda pelę,
Nusileido į pušelę.
Pelėdžiukai net pašoko,
Duok, mamyte, pelę tuoj,
Bet dabar pilka mama
Šūkteli nulėkdama:
Pelę gausite rytoj.

Nedrąsiai, pamažu, ims tiksėti žiema. Pelėos? Kažkam jos vis dar mielos, kažkam įgrisusios, o dar kažkam primenančios praėjusias Pelėdų Kalėdas. O man jos vis dar patinka. Vaikų kasdienės frazės, prasidedančios arba pasibaigiančios žodeliu "...rytoj"... Išties tai yra tiek daug minčių savyje talpinantis žodis. RYTOJ. Galėčiau dar daug filosofuoti, mintyti, moralizuoti pirmiausia sau, bet... nepasakyta mintis yra neišsemiama gelmė ir ji kiekvienam kitokia. Štai kas yra žavu. Ir šios pelėdos yra kitokios nei jas įsivaizdavo jos autorė rusaitė Malina Kolina.
Pagalvėlė (40 x 40 cm) siūta iš lino su 14 x 31 cm pelėdų intarpu. Siuvinėta ant Aida 16 dvidešimčia spalvų. Siuvinys dekoruotas 2 spalvų lininių nėrinių juostelėmis ir metaline pelėdžiuke.
Taigi pelėdos jau nutūpė su savo išmintimi, kuria visus šiuos metus kartojau lyg maldą... juk rytojaus gali ir nebūti. Jos visus metus diktavo savo išmintį. Ir štai dabar, baigiantis (o gal ir ne?) pelėdomanijai (pasiskraidžiusios po platų pasaulį), žaviosios plunksnuotės nutupia mano lininėje pagalvėlėje.